top of page

„Koks mokytojas, tokia ir jo pedagogika"

Updated: Apr 11, 2023

Mokytojo asmenybė yra esminis dalykas, įtraukiantis vaiką į pamoką arba atvirkščiai – nuo jos atstumiantis. Humanistinio ugdymo atstovai yra tvirtai įsitikinę – koks mokytojas, tokia ir jo pedagogika, koks mokytojas – tokia ir jo pamoka. Niekas neabejoja pedagogo vaidmens svarba, nes būtent mokytojas kuria, formuoja ir augina mūsų visuomenės ateitį. Tačiau kokiomis savybėmis turi pasižymėti tas kuriantis pedagogas ir kas nutinka, kai mokytojas praranda jautrumą?



Mokytis mokyti – privaloma


Vienintelis kelias į tobulą pedagogiką yra mokytojo saviugda, t. y. kiek pats mokytojas pasiruošęs mokytis. Norėdamas mokyti, pirmiausia pats turi nuolat mokytis, įsitikinusi Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė.


Pavyzdžiui, lituanistai dažnai kalba, jog yra labai didelė problema, kad lietuvių kalbą ir literatūrą mokyklose dėstantys pedagogai apsiriboja tik tomis knygomis, kurios yra nurodytos programoje, ir jokios kitos knygos neatsiverčia, niekuo savęs nepraturtina, nieko nepaieško. Viena didžiausių problemų ir yra mokytojo saviugdos stoka“, – sako edukologė.


Neretai tas nenoras mokytis kyla, kai susiduriama su valstybės nurodymais „iš viršaus“, kad pedagogas privalo tam tikrą valandų skaičių per metus skirti kvalifikacijos tobulinimui. Numatyta, kad mažiausiai penkias valandas per mokslo metus privaloma išnaudoti profesiniam tobulinimuisi. Iš esmės tai nėra blogai, tačiau visi formalūs reikalavimai ir nurodymai neretai įgauna iškreiptą formą.


Pavyzdžiui, pedagogas sudalyvauja renginyje, paskaitoje ar seminare, gauna tai įrodantį raštą, pažymėjimą, užsideda pliusiuką ir tuo viskas baigiasi. Šia prasme mokytojai tampa panašūs į mokinius. Pedagogai dažnai piktinasi, kad vaikai sukčiauja per atsiskaitymus ar nori išvengti tam tikrų užduočių, apgaudinėja mokytojus, kad atliko darbą, tačiau atlieka tik formaliai – labai panašūs procesai vyksta ir tarp pedagogų. Mokytojai lygiai taip pat keliauja paviršiumi, nesigilina, kokių kursų ir kodėl jiems reikia.


„Įvairiose įmonėse savęs vertinimo procesas yra visiškai normalus. Jis padeda pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, parodo, kuriose srityse reikia tobulėti ir kokių priemonių reikia, siekiant tapti geresniu savo srities specialistu. Pedagogai tokių vertinimų labai bijo ir labai jiems priešinasi. Pavyzdžiui, išorės audito metu, kuomet mokykla, norėdama įsivertinti ir pagerinti savo darbo kokybę, kviečiasi auditorius, kad jie stebėtų pamokas ir suteiktų grįžtamąją informaciją apie tai, ką pedagogas daro gerai arba kur dar reikėtų patobulėti. Tai yra didžiulį stresą pedagogams kelianti tikrinimo forma, daugelis tokio audito labai nemėgsta ir net bijo. Vietoj sąmoningo požiūrio, jog niekas neketina bausti, o tik atspindėti tavo darbą ir padėti tobulėti, vyrauja baimė ir kančia, kuomet tokį auditą mokytojai sukandę dantis tiesiog nori greičiau iškentėti“, – pasakoja S. Petraitienė.


Todėl itin svarbu skatinti mokytojus mokytis, priminti, jog tai yra profesija, kur nauja informacija ir žinios atsiranda ne dienomis, o valandomis. Vadovėliai sensta, mokslas keliauja į priekį, kai kurias žinias jau reikia praplėsti, papildyti, nes atsirado naujų mokslinių faktų, o vadovėliai dar neperrašyti naujai. Nuolatinis mokymasis yra pedagoginio darbo specifika, tačiau jokia prievarta to neįmanoma pasiekti.


Ragina palikti mokytojus ramybėje


S. Petraitienė sako, kad pedagogų pasipriešinimą naujovėms nulemia pati švietimo sistema, kuri veikia ne taip, kaip turėtų.


„Sistema labai dažnai suvokiama kaip represyvi. Pati esu bendravusi su ministerijoje dirbančiais žmonėmis, valdininkais, kurie organizuoja švietimo sistemos darbą. Nei vienas iš jų nėra nusiteikęs priešiškai mokytojo atžvilgiu, mokinių atžvilgiu, nei vienas nenori pakenkti ar sąmoningai sukurti neveikiančią sistemą. Visi turi labai gerų ketinimų. Visi nori, kad mokyklos tobulėtų, kad mūsų nacionalinių pasiekimų lygis būtų kaip Suomijoje, Singapūre ar Estijoje. Bet taip jau yra – Švietimo ministerijos koridoriuose, kabinetuose, kuomet visa tai surašoma ir pateikiama popieriuje, perduodama mokykloms, tada patenka į mokyklą administruojančio direktoriaus, pavaduotojų rankas, tuomet yra skaitoma, interpretuojama. Ir mūsų sistemoje yra nuolatinis baubų ir siaubų ieškojimas. Bet kokios idėjos, kurios nuskamba ministerijos atstovų lūpomis, dažniausiai sutinkamos labai priešiškai. Pastaraisiais metais dar nesu girdėjusi idėjos, kuriai visi plotų. Atnaujinamos programos – lyg ir reikia, bet visi piktinasi, kad bus dar blogiau. Apie visas tokias idėjas dažniausiai girdisi tik negatyvių atgarsių. Dalis žmonių nesupranta, kam to reikia arba kaip tai bus realizuojama. Pati sistema yra labai prieštaringa ir valdininkai yra pasmerkti, kad ir kokią pažangiausią idėją bepasiūlytų, mokyklos pasitinka jas labai priešiškai“, – sako Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.



Tačiau kaip spręsti šią paradoksalią situaciją? S. Petraitienė mano, kad sprendimas – labai paprastas. „Mano pasiūlymas būtų palikti mokytoją ramybėje.


Jeigu būtų įmanoma palikti mokytojus ir mokyklą ramybėje su milžinišku pasitikėjimo avansu, kad, pažindami savo vaiką, savo klasę, savo bendruomenę, jie galėtų kylančias ugdymo problemas spręsti patys geriausiu būdu, kuriuo jie gali, daug kas pasikeistų. Galbūt kai kas išsigąstų tos laisvės, bet mano projektas vadintųsi ne „Mokykla 2030“, o „Palikite mokytojus ramybėje“. Pasipriešinimas ir kyla dėl to, kad nuolat yra nuleidžiamos naujos tvarkos, kažkas keičiama, kažkas netinka ir perdaroma vėl kitaip. Per visas grandis yra labai didelė kontrolė, keičiami nurodymai ir tada tos apatinės grandys ima priešintis bet kam. Jos nori ramiai gyventi, jos nebenori pokyčių, reformų. Jos nori tiesiog atsikvėpti, ramiai duoti sau laiko refleksijai ir pradėti ramiai dirbti“, – neabejoja edukologė.


Tai yra sisteminės spragos, išlikusios dar iš tarybinių laikų, kai sistema buvo labai suvaržyta, sustabarėjusi ir represyvi. Ši sistema lyg ir deklaruodavo mokytojo iniciatyvą, bet drauge tą iniciatyvą suvaržydavo. Atkūrus nepriklausomybę, dalis pedagogų laukė proveržio, galimybių laisvai kurti. Tačiau problema yra ta, kad kurti gali tik aukšto sąmoningumo žmogus, kuris supranta, jog jis prisiims atsakomybę už savo veiklą, vadinasi – negalės bet kaip dirbti. Pozityvių pokyčių įvyktų, jei sistema atsitrauktų ir suteiktų mokytojams laisvę kurti, pasitikėjimą, laisvę daryti sprendimus ir kurti ugdymo turinį su atsakomybe prieš vaiką ir jo šeimą. Pedagogas būtent ir yra atsakingas ne mokyklos direktoriui, ne vadovui, o vaikui ir jo šeimai. Mokytojas neturi galvoti, kaip direktoriui pateikti pagražintus vaikų pasiekimus, kad tik šis galvotų, kaip puikiai pedagogas dirba ir kokia šauni viena ar kita klasė. Pedagogo atsakomybė yra siekti kiekvieno konkretaus vaiko geriausių individualių rezultatų.


Suvaržymai žudo kūrybos laisvę


Mokytojo profesija yra kūrybinė. Pedagogas panašus į aktorių, kūrėją, nes jo vidiniame pasaulyje gimsta kiekvienos pamokos provaizdis. Mokytojas viduje kuria vaidmenį, žino, kad jis įžengs į sceną ir turės parodyti visą spektrą savo veikėjo charakteristikų. Mokytojas, net grįždamas iš darbo į namus, vaikščiodamas miesto gatvėmis, labai dažnai savo galvoje nešiojasi būsimos pamokos provaizdį. Kokią pamoką jis sukurs? Kaip reikia ją praturtinti? Kaip patobulinti? Kodėl vienai klasei pamoka pavyko labai gerai, o kitai – nepavyko? Kaip reikėtų ją pakeisti?


Mokytojas, atėjęs į knygyną ir pamatęs naujas knygas, pagalvoja, kad galėtų sukurti pamoką pagal naują knygą, kurią norėtų įsigyti, kokia nauja monografija pasirodė jo dalyko srityje, galinti padėti dar labiau praplėsti žinias. Pamoka yra kaip kūrinys. Joje yra ir įžanga, ir kulminacinis momentas, atomazga. O geriausia atomazga yra tuomet, kai, pasibaigus pamokai, pribėgę mokiniai padėkoja už pamoką. Kūrybiniam darbui taip pat reikia labai daug laisvės. Suvaržyti menininkai niekada nebūtų sukūrę šedevrų, kuriais ir šiandien žavimės. Mokytojams taip pat reikia labai daug laisvės, erdvės tobulėti, nuolat turtinti savo vidų, vaikščioti į parodas, skaityti, lankyti muziejus, keliauti po pasaulį.


Net atostogų išvykę, pedagogai neretai iš jų lagamine persiveža stiklainį su dykumos smėliu. Atnešę mokiniams, parodo, kad tai yra tikrasis Sacharos dykumos smėlis.


„Pati esu įkliuvusi Izraelio oro uoste, kai vežiausi lagamine druskos kristalus iš Negyvosios jūros. Pati juos rinkau, mano bagažą dėl to kelis kartus tikrino. Žinoma, nieko iš manęs nekonfiskavo, bet tai buvo mokytojo lagamino pavyzdys, kai parsiveži keisčiausių dalykų, kad galėtum mokiniams ne iš vadovėlio papasakoti apie Negyvąją jūrą, o duoti pačiupinėti, įmerkti druskos gabalėlį į vandenį, kad jie pamatytų, koks riebus vanduo pasidaro, prisotintas ta druska“, – pasakoja S. Petraitienė.


Gero pedagogo savybės


Bet koks turėtų būti geras pedagogas? Žinoma, jis turėtų būti kompetentingas savo srityje, pasižymėti punktualumu, darbštumu ir atsakingumu. Tačiau šios bendrosios savybės yra tik piramidės viršūnė.


Egzistuoja aprašų, kuriuose yra nurodomos savybės, kokiomis turi pasižymėti tam tikros srities pedagogas. Humanistai vartoja subjektyvaus mokytojo lauko terminą. Skamba truputį mistiškai, tačiau turbūt kiekvienas vaikystėje yra tą subjektyvųjį lauką patyręs. Visi pamename mokytoją, kurį gerbėme, tikėjome, kurio pamokoje nebūdavo beveik jokių elgesio nesklandumų. Vaikai tokio mokytojo klausosi, supranta jo humoro jausmą, užsimezga puikūs, šilti santykiai su vaikais. Tačiau ką tokio turi tas mokytojas, kad jam taip gerai sekasi? Dažniausiai toks pedagogas turi įvairiausių savybių rinkinį, kurios ir sudaro jo subjektyvųjį lauką.


Lygiai taip pat egzistuoja mokytojas, kuris nesąmoningai ištransliuoja, kad jo galima nepaisyti, nuolat keičia pamokos planą, vertinimo kriterijus, iš vaikų jaučiamas susierzinimas jo atžvilgiu, klasėje vyrauja chaosas ir nesusikalbėjimas. Tai irgi yra subjektyvusis laukas, kurį tas mokytojas sukūrė.


Geras mokytojas taip pat privalo pasižymėti pedagoginiu optimizmu. Tai požiūris, kad jei vaikas dabar kažko negeba, jis vis tiek sugebės. Galbūt ne rytoj, bet po pusės metų tikrai. Kol kas vaikas kažko negeba, bet mokytojas gali jam padėti pasiekti tiek, kiek leidžia jo prigimtis. Labai blogas mokytojų bruožas, kurie nuolat bamba nesuprantantys, kaip vaikai nesugeba įsisavinti informacijos, kodėl nesugeba vieno ar kito dalyko. Toks pesimizmas, kad su vaiku nieko nepavyks ir jis nieko neišmoks, turėtų būti uždraustas. Mokytojo profesija yra dideli lūkesčiai ir gilus tikėjimas, kad tam vaikui pavyks, jei ne vienoje, tai kitoje srityje.


Kita labai svarbi savybė, kuria turėtų pasižymėti geras mokytojas, yra kuriančioji kantrybė. Ji yra susijusi su optimizmu ir reiškia, kad mokytojas nesusierzina, kai vaikui nepasiseka, jis gali kad ir tūkstantį kartų paaiškinti tą patį dalyką ir žodžio „kantrybė“ nesieja su kančia, iškentėjimu. Kuriančiosios kantrybės pamatas yra tikėjimas vaiko jėgomis kartais net labiau, nei jis pats tiki savimi. To rezultatas – mokinys galiausiai išmoksta, jam pavyksta.


Dar vienas mokytojo darbe itin reikalingas bruožas yra humoro jausmas. Tačiau tik toks, kuris jokiu būdu neperauga į cinizmą ar sarkazmą.


Mokytojas kartais primena chirurgus ar kitų profesijų, kur daug įtampos ir kančios, atstovus. Jie daug kartų susiduria su žmogaus netobulumu, daug kartų išgyvena nedėkingumą savo atžvilgiu. Ir dėl to yra apsišarvuojama tam tikru šarvu, kuriuo ir tampa cinizmas, sarkazmas bei ironija.


„Jei tik mokytojas pajunta savyje nors krislelį cinizmo, reikia skubiai galvoti apie poilsį, perkrovą, sveikatinimą. Humoro jausmas yra būtinas, jis gelbsti daugelyje gyvenimo situacijų, bet vaikų atžvilgiu humoras turi būti švelnus. Jis neturi būti kandus ir pašiepiantis. Reikia suprasti ir vaikų juokus. Suaugusiam jie gali atrodyti lėkšti, paviršutiniški, bet jei tu iš širdies pasijuoksi kartu su vaikais, kartais net iš savęs ir iš savo kai kurių dalykų neišmanymo, tai bus labai sveika visiems. Aš kartais tikrai pastebiu, kad jei mokytojas mažai juokiasi, jis nėra labai tikęs pedagogas. Mokykla yra ta vieta, kur nuolat turėtų skambėti juokas. Be to, juokas yra sveikatos šaltinis, todėl juoktis – labai labai svarbu“, – neabejoja S. Petraitienė.


Nejautrumo pasekmės gali būti tragiškos


Mokytojo darbas – labai sunkus emociškai, todėl geras pedagogas turi gebėti pažinti ir save bei pasižymėti nepriekaištinga savikontrole. Priešingu atveju stresas, neigiamos emocijos gali būti išlietos ant niekuo dėtų vaikų. Kartais tokie dalykai gali turėti net tragiškų pasekmių. Vasario pabaigoje visą Lietuvą sukrėtė tragedija, kai Žygaičių miestelyje kūno kultūros pamokos metu mirė trylikametė moksleivė. Liudininkų teigimu, pamoką vedusi mokytoja liepė mergaitei stotis ir toliau bėgti net po to, kai ši, nepakėlusi fizinio krūvio, nugriuvo ant žemės. Antrą kartą mergaitė griuvo ir nebeatsikėlė. Ji mirė pamokoje.


S. Petraitienė sako, kad šis atvejis atskleidžia, kuo gali baigtis pedagogo jausmų atbukimas ir nejautrumas vaiko atžvilgiu.


„Žinoma, šiuo metu vyksta tyrimas ir iš anksto teisti žmonių negalima, bet aš negaliu suvokti, kas turėjo dėtis tos mokytojos galvoje. Ji aiškiai matė įspėjamuosius ženklus. Jei vaikas sukniubo, ji negalėjo į tai nereaguoti. Yra labai paprastas dalykas – tai jautrumas vaiko atžvilgiu. Pamačius, kad mergaitė pargriuvo, tu turėjai prieiti, padėti, galbūt paėjėti kartu su ja, nes po fizinio krūvio staiga visiškai sustoti negalima. Iš vienos pusės, man gaila ir pedagogės. Ji turėjo patirti daug blogų dalykų savo gyvenime, kad tapo tokia nejautri. Tačiau toks nejautrumas vaiko, žmogaus atžvilgiu yra vienareikšmiškai nepateisinamas ir neatleistinas. Ir jei mokytojos kaltė bus įrodyta, ji jokiu būdu nebegali dirbti šio darbo. Mokykla privalo ją atleisti – kito kelio nėra“, – įsitikinusi Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.


115 views
bottom of page