Humanistinė pedagogika

Humanistinė pedagogika - tai augančio žmogaus asmenybės tapsmo kūrybinė praktika ir teorija. Humanistinė pedagogika siekia nuolatinio mokyklos gyvenimo atsinaujinimo, skatina daugialypę mokytojų kūrybinę veiklą. Akcentuojamas pedagoginis optimizmas ir tikėjimas vaiko galimybėmis.

Ypatingas vaidmuo humanistinėje pedagogikoje skiriamas mokytojo asmenybei, nes būtent mokytojo subjektyvus ugdymo laukas yra paveikiausias mokymo ir auklėjimo instrumentas. Taigi humanistinė pedagogika itin skatina mokytojo saviugdq.

Humanistinės pedagogikos pamatas yra visuminė pasaulėžiūra, t.y. mokslo, meno ir filosofijos sintezė, todėl humanistinis ugdymas jungia tris pažinimo būdus: griežtą logiką (mokslą), estetinius jausmus (meną) ir tikėjimu praturtintą filosofiją (etiką, religiją).

Humanistinės pedagogikos ištakos slypi klasikinėje pedagogikoje, kuriai atstovauja garsūs pedagogai: J.H. Pestalozzi, J.A.Komensky, J.J. Rousseau,  J.Korczak, Šalva Amonašvili ir daugelis kitų. 

  • Humanistinės pedagogikos atspirties taškas yra bendrystės, bendradarbiavimo ir bendros kūrybos idėjos.

  • Humanistinė pedagogika skirta vaiko asmenybei brandinti ir taurinti, o žinios yra suvokiamos kaip kelias į tokį tikslą.

  • Humanistinė pedagogika priima visą vaiką – tokį, koks jis yra.

  • Humanistinė pedagogika – tai nuolatinis dialogas su vaikais.

  • Ugdymo procese vadovaujamasi abipusio supratimo, pasitikėjimo, kūrybingos kantrybės, laisvo pasirinkimo, pažinimo džiaugsmo bei atjautos principais.

Humanistinė pedagogika - tai universali ugdymo filosofija, tinkanti visiems amžiaus tarpsniams. Ji sėkmingai realizuojama ne tik priešmokyklinėse bei pradinėse klasėse, bet ir pagrindinėje mokykloje, įvairių dalykų pamokose.