Kūno kultūros mokytojas apie asmeninės pergalės fizinio ugdymo pamokose: stipresnis pasitikėjimas savimi kuria motyvaciją judėti

Kiekvienas vaikas turi asmeninę motyvaciją sportui. Vienam užtenka pasiūlyti pažaisti krepšinį su draugais, kitą labiau motyvuoja galimybė pagerinti asmeninį rezultatą, o trečiam papildomas paskatinimas gali būti dešimt minučių poilsio po atliktos užduoties. Visos priemonės turi vieną tikslą – padėti atrasti norą judėti. Pasak fizinio ugdymo mokytojo Žygimanto Skinderio, fizinis ugdymas gali duoti kur kas daugiau nei geresnę fizinę formą: jis moko siekti tikslų, įveikti nesėkmes ir stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis.

Noras sportuoti skirtinguose amžiaus tarpsniuose ne visada yra vienodas. Kaip teigia Vilniaus humanistinės mokyklos (VHM) mokytojas Ž. Skinderis, pradinukus į fizines veiklas įtraukti lengviausia, tačiau vaikams augant motyvacijos klausimas tampa vis aktualesnis. Ypač paauglystėje, kai keičiasi kūnas, didėja bendraamžių įtaka, o kartu atsiranda ir baimė pasirodyti prasčiau už kitus.

„Maždaug nuo šeštos klasės vaikai patiria augimo šuolius, keičiasi jų kūno proporcijos, judesių koordinacija. Kai kuriems dėl to tampa sunkiau atlikti tam tikras užduotis, todėl jie gali pradėti vengti fizinės veiklos, nes jaučiasi joje nesėkmingi. Tokiais atvejais svarbu ne spausti vaiką pasiekti konkretų rezultatą, o padėti jam atrasti, kas sekasi, ir sudaryti galimybę jo patirti sėkmę“, – pasakoja mokytojas.

Jo teigimu, pasakymas „nenoriu sportuoti“ nebūtinai reiškia nenorą judėti apskritai. Kartais vaikui tiesiog nepatinka siūloma veikla, jis jaučiasi nepakankamai gabus arba nenori rungtyniauti su sportiškesniais bendraamžiais. Todėl pirmasis žingsnis ieškant motyvacijos – pokalbis ir bandymas suprasti, kas slypi už nenoro.

Vienas paprasčiausių būdų pakeisti vaiko požiūrį – suteikti jam galimybę rinktis. Pavyzdžiui, jei mokinys nenori bėgti per apšilimą, vietoje to gali šokinėti per virvutę. Jei nepatinka tinklinis, galima pasiūlyti individualių pratimų su kamuoliu ar pusiausvyros lavinimo užduočių.

„Man svarbiausia, kad vaikas judėtų, todėl visada stengiuosi išsiaiškinti, kodėl jis nenori dalyvauti tam tikroje veikloje ir ką norėtų veikti vietoje to. Vyresni mokiniai dažnai jau patys geba pasiūlyti alternatyvą. Kai suteiki jiems pasirinkimo laisvę, atsiranda ir daugiau atsakomybės už savo sprendimą, ir daugiau noro įsitraukti“, – sako Ž. Skinderis.

Mažos pergalės, kurios skatina nesustoti

Vis dėlto ne visada pakanka vien atrasti patinkančią veiklą. Kad noras judėti išliktų ilgiau, vaikui svarbu matyti, jog jo pastangos duoda rezultatų. Todėl, pasak Ž. Skinderio, viena veiksmingiausių motyvavimo priemonių yra asmeninių tikslų išsikėlimas. Mokytojas savo mokinius skatina pasirinkti sritį, kurioje jie norėtų patobulėti, ir nusistatyti konkretų, pasiekiamą tikslą. Pavyzdžiui, jei šiuo metu mokinys ant skersinio sulenktomis rankomis gali iškabėti 10 sekundžių, jo tikslas gali būti po kelių mėnesių pasiekti 15 sekundžių.

„Kartu aptariame, kokius pratimus ir kaip dažnai reikėtų atlikti, kad mokinys pasiektų savo tikslą. Jis pats susiplanuoja veiksmus ir kartą per savaitę užfiksuoja progresą. Taip po truputį atsiranda motyvacija – vaikas mato, kad gali daugiau nei anksčiau, ir nori tobulėti toliau. Svarbu, kad toks tikslas nebūtų vienos pamokos užduotis. Kai jo siekiama ilgiau nei mėnesį, kartu ugdomas ir įprotis reguliariai judėti“, – aiškina mokytojas.

Anot Ž. Skinderio, savarankiškai išsikeldamas tikslą, planuodamas, kaip jo sieks, ir stebėdamas savo pažangą, moksleivis mokosi prisiimti atsakomybę už rezultatą. O pastebėjęs, kad nuoseklios pastangos padeda įveikti anksčiau sunkiai įveikiamas užduotis, įgyja daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Ši patirtis svarbi ir už sporto salės ribų, teigia mokytojas.

Tokiu būdu vaikai mokosi matuoti sėkmę. Užuot lyginę save su stipriausiais ar greičiausiais klasės draugais, siekdami asmeninių tikslų mokiniai mokosi vertinti asmeninę pažangą. Todėl net ir nedidelis rezultato pagerėjimas tampa sėkme, kuri skatina stengtis toliau. 

Užkrečiantis suaugusiųjų pavyzdys

Dar vienas motyvacijos šaltinis judėti – aplink esantys suaugusieji. Ž. Skinderis įsitikinęs, kad vaikams kur kas lengviau atrasti norą judėti, kai jie mato, jog fizinė veikla teikia malonumą ir aplinkiniams. Todėl mokytojas neapsiriboja vien užduočių skyrimu. Per pertraukas jis pats žaidžia krepšinį, o moksleiviams atliekant užduotis pamokose prisijungia ir prie jų komandų. 

„Kai pats žaidžiu krepšinį, prie manęs prisijungia ir dešimtokai, ir dvyliktokai. Rungtyniaujame, juokaujame, kartu judame. Pastebiu, kad toks pavyzdys užkrečia. Be to, bendros veiklos padeda kurti ryšį, mokiniai tampa atviresni, todėl lengviau suprasti, kas juos motyvuoja“, – dalijasi mokytojas.

Pasak jo, būtent skirtingų motyvavimo būdų derinimas padeda pasiekti svarbiausią tikslą – kad vaikai ne tik dalyvautų fizinio ugdymo pamokose, bet ir atrastų norą judėti savarankiškai.

Pranešimą paskelbė: Viktorija Smirnovaitė, UAB "Bosanova"